Holofernas ir Judita
1Tuomet Holofernas jai tarė: „Drąsos, moterie! Nebijok savo širdyje, nes aš niekada nesu nuskriaudęs žmogaus, pasirinkusio tarnauti visos žemės karaliui Nebukadnecarui. 2Netgi dabar, jeigu aukštumų srityje gyvenantys tavo žmonės nebūtų manęs paniekinę, aš niekada prieš juos nebūčiau pakėlęs savo ieties. Tai jų kaltė, ne mano! 3O dabar pasakyk, kodėl pabėgai nuo jų ir atėjai pas mus? Nesirūpink, tu išsigelbėjai. Drąsos! Pragyvensi šią naktį ir ilgai po to, 4nes nėra kas tave nuskriaustų. Veikiau visi su tavimi gerai elgsis, kaip daroma visiems mano viešpaties karaliaus Nebukadnecaro tarnams“.
5„Priimk savo vergės žodžius, – atsakė jam Judita, – leisk savo tarnaitei kalbėti tavo akivaizdoje! Savo viešpačiui šią naktį nemeluosiu. 6Ir jeigu seksi iki galo savo tarnaitės žodžius, Dievas įvykdys šį tą per tave, ir mano viešpačiui pasiseks sėkmingai atlikti savo užmojį. 7Tegyvuoja visos žemės karalius Nebukadnecaras, kuris pasiuntė tave įvesti tvarką visiems, kas gyvas! Tegyvuoja jo galybė! Juk ne tik žmonės tavo dėka jam tarnauja, bet ir laukiniai gyvuliai, ir galvijai, ir padangių paukščiai per tavo jėgą gyvens Nebukadnecarui ir jo namams. 8Iš tikrųjų mes girdėjome apie tavo išmintį bei proto įžvalgumą, ir visame pasaulyje žinoma, kad visoje karalystėje tu esi geriausias, labiausiai patyręs ir įžymiausias karyboje.
9Mes taip pat girdėjome Achioro pasakojimą apie jo kalbą jūsų karo taryboje, ką jis pasakė, nes Betulijos žmonės jo pasigailėjo, ir jis papasakojo visa, ką buvo jums sakęs. 10Todėl, viešpatie ir valdove, paisyk jo patarimo ir turėk jį širdyje, nes tai tiesa. Iš tikro mūsų tauta negali būti nei nubausta, nei kalavijo nugalėta, jeigu ji nenusideda savo Dievui.
11Bet dabar, kad mano viešpats nebūtų nugalėtas ir jo užmojis nebūtų paverstas niekais, ištiks juos mirtis, nes juos yra užgriuvusi nuodėmė, kuria jie supykdys savo Dievą, darydami, kas bloga. 12Kadangi jų maisto atsargos išsibaigusios ir vanduo beveik išdalytas, jie sumanė pjauti savo galvijus. Be to, jie nusprendė vartoti maistui visa, ką Dievas yra jiems uždraudęs valgyti. 13Jie nutarė suvartoti javų pirmienas, vyno ir aliejaus dešimtines, kurias buvo pašventę ir atidėję kunigams, tarnaujantiems mūsų Dievo akivaizdoje Jeruzalėje, nors nėra teisėta nė vienam iš paprastų žmonių tuos daiktus net rankomis paliesti. 14Kadangi net Jeruzalėje žmonės tai daro, buvo išsiųsti ten pasiuntiniai, kad parneštų leidimą iš seniūnų tarybos. 15Tą dieną, kai pasieks juos atsakymas, ir jie ims pagal jį elgtis, jie bus atiduoti tau sunaikinti.
16Taigi aš, tavo vergė, visa tai sužinojusi, pabėgau nuo jų. Dievas atsiuntė mane įvykdyti su tavimi žygius, kurie nustebins visą pasaulį, kur tik žmonės apie juos išgirs. 17Tavo tarnaitė iš tikrųjų yra pamaldi ir tarnauja dangaus Dievui naktį ir dieną. Dabar, mano viešpatie, aš pasiliksiu pas tave, bet kiekvieną naktį tavo tarnaitė išeis į slėnį melstis Dievui, kad man pasakytų, kada jie bus įvykdę savo nuodėmes. 18Tada aš atėjusi pranešiu tau, o tu leisiesi į žygį su visa savo kariuomene. Nė vienas jų nepajėgs tau priešintis. 19Aš vesiu tave per Judėją, kol pasieksi Jeruzalę, ir pastatysiu tavo sostą jos viduryje. Tu suginsi juos kaip avis, kurios neturi piemens! Net šuo nesuurgs ant tavęs! Tai man buvo pasakyta išankstiniu numatymu; man buvo pranešta, ir aš buvau pasiųsta tau pasakyti“.
20Jos žodžiai patiko Holofernui ir visiems jo tarnams. Jie žavėjosi jos išmintimi ir sakė: 21„Nuo vieno žemės galo iki kito nėra kitos tokios moters, kuri būtų tokia graži ir kalbėtų taip išmintingai!“ 22O Holofernas tarė jai: „Dievas gerai padarė, atsiųsdamas tave pirma tavo tautos, kad sustiprintų mūsų rankas ir neštų sunaikinimą niekinusiems mano viešpatį. 23Tu ne tik gražios išvaizdos, bet ir kalbi išmintingai. Jei darysi, ką pasakei, tavo Dievas bus mano Dievas, tu gyvensi karaliaus Nebukadnecaro rūmuose ir būsi garsi visame pasaulyje“.
